Dešimtmečius dvaro vaizdinys lietuvių visuomenėje iš esmės buvo vienareikšmis – tai lenkų (vadinasi, – ne mūsų) istorija ir savastis. Tai buvo dviejų tautų politinių, kultūrinių ir atminčių konfliktų pasekmė. Tautines ištakas turėjęs konfliktas sovietmečiu įgijo ir kitą pavidalą – klasių kovos, kai vienoje pusėje atsidūrė vėlgi tas pats dvaras, o kitoje – baudžiauninkas, valstietis, lietuvis. Dvaras pieštas neigiamomis ar bent jau niūriomis spalvomis.Toks vaizdinys lietuvių sąmones valdė beveik visą XX a. XX a. devinto dešimtmečio antroje pusėje Lietuvoje pasirodė pirmųjų alternatyvių ar naujų dvaro vaizdinių užuomazgų. Apie 2000 m. savo vaizdinį pradėjo kurti ir „verslo diskursas“ – produktų ir paslaugų kūrėjai bei vartotojai. Tyrime pristatoma šio vaizdinio genezė, jo ypatumai ir raiškos, sąveikos su lietuviškąja tapatybe ir istorine atmintimi, poveikis paveldui ir jo tvarkybai, reprezentavimui.
Viena iš tyrimo išvadų – apie 2010 m. įvyko esmingas lietuviškosios dvarų sampratos ir vaizdinio lūžis ir šis vaizdinys pateko į savos kultūros ir tapatybės akiračius. Pateko, bet ne besąlygiškai priimtas. Naujasis dvaro amplua – tai susidomėjimą keliantis reiškinys. Dvaras – tai kitokia, nepažinta ir nepatirta, kultūra, tai savotiška egzotika ir ji masina.