Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laivybinių upių teisinis statusas XVI–XVIII amžiuje
Straipsnyje, remiantis Lietuvos Statutais, seimų nutarimais (konstitucijomis), miestų privilegijomis ir kitais teisės šaltiniais bei istoriografijos duomenimis, tiriamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) laivybinių upių teisinis statusas XVI–XVIII a. Nagrinėjama įvairiakalbiuose šaltiniuose aptinkamo termino „laivybinės upės“ turinio problema bei vartojimas. Tyrimas parodė, kad ši sąvoka turėjo dvi reikšmes: nurodė fizinę upių charakteristiką ir apibrėžė teisinį jų kaip laisvo kelio statusą. Šiose upėse buvo draudžiama statyti bet kokias laivybą apsunkinančias kliūtis (perkolus, malūnų užtvankas ar kitas užtvaras) bei rinkti naujus, „neįprastus“ muitus. LDK teisėje laivybos kliūčių problemą mėginta spręsti dviem būdais: a) nurodyta kliūtis šalinti fiziškai ir (ar) numatytos baudos; b) perkoluose ir užtvankose reikalauta privalomai įrengti vartus.