Straipsnyje nagrinėjama tarpukario Lietuvos miestelių žydų bendruomenių vieta lietuvių kolektyvinėje atmintyje. Remiantis sakytinės istorijos interviu, surinktais Vilniaus universiteto studentų etnografinėse ekspedicijose 1990-aisiais ir Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus sakytinės istorijos projekte, siekiama atskleisti, kaip XX a. pradžioje gimę lietuviai prisimena bendrabūvį su žydais miesteliuose ir kaip (ar) šie prisiminimai formuoja štetlo, kaip žydiškojo miestelio, vaizdinį lietuviškajame diskurse. Analizuojami pasakojimai rodo, kad nors žydai dažnai buvo suvokiami kaip „kitokie“ – dėl religinių ir kultūrinių skirtumų, – jie kartu buvo ir „savi“, miestelio kasdienybės dalis. Dauguma žydų gyveno miestelio centre ir vertėsi prekyba ar amatais, lietuviai buvo labiau susiję su žemės ūkiu – tai formavo skirtingas socialines ir ekonomines nišas. Tačiau miesteliuose bendrabūvis tarp lietuvių ir žydų buvo neišvengiamas – tai lėmė nedidelės erdvės, bendros viešosios zonos, prekybos ir paslaugų ryšiai. Santykiai tarp vaikų dažnai būdavo draugiški, o suaugusiųjų kontaktai buvo grindžiami praktišku bendravimu – per darbą, kaimynystę ar paslaugų mainus. Nepaisant to, buvo išlaikomas tam tikras emocinis ir kultūrinis atstumas, o ypatingas dėmesys skiriamas religiniams skirtumams – šabo laikymuisi, maisto draudimams, sinagogoms kaip žydiškai erdvei, šventėms ir laidotuvių ritualams. Lietuviai šiuos skirtumus stebėjo, bet dažnai nesuprato jų gilesnės reikšmės. Tai stiprino suvokimą apie žydų bendruomenę kaip savitą, net jei gyvenamasis kontekstas buvo bendras. Pasakojimuose dominuoja pozityvūs, neretai nostalgiški prisiminimai, net jei pasitaiko užuominų į ekonominę priklausomybę ar „kaimynišką pavydą“. Nemalonūs tarpukario metų epizodai dažniausiai nutylimi – tai galima interpretuoti kaip sąmoningą ar nesąmoningą vengimą kalbėti, potrauminės atminties po Holokausto selektyvumą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.