Užsienio buržuazinių tyrinėtojų straipsniuose ir monografijose apie XIX a. vokiečių rašytoją, revoliucionierių-demokratą Heinricha Heinę dažnai įrodinėjama, jog poetas, pralaimėjus 1848-1849 m. revoliucijai, pasidavė iracionalioms mistinėms nuotaikoms, kad sunki liga ir gausus opiumo vartojimas nulėmė to laikotarpio kūrybos pobūdį. Tuo pačiu buržuaziniai literatūros istorikai sumenkina porevoliucinių metų Heinės
poezijos visuomeninę ir estetinę reikšmę.
šio straipsnio tikslas yra remiantis konkrečiu fantastinių „Romansero" baladžių - ,,Marija Antuanetė", "Kristaus nuotakos" ir "Žofrua Riudelis. . . " - nagrinėjimu, trumpai atskleidžiant fantastikos vaidmenį Heinės poezijoje apskritai, parodyti, kad Heinė niekada nebuvo mistiku, kad fantastiniai vaizdai jo kūryboje neturi iracionalios prasmės. Labai gausiai panaudoti Heinės kūryboje fantastiniai vaizdai visada tarnauja vienokiam ar kitokiam idėjiniam -ir estetiniam tikslui.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.