H. Heinės pasaulėžiūra po 1848-1849 m. revoliucijos mažai tenagrinėta mūsų tarybinio literatūros mokslo. Tuo tarpu reakcingi užsienio kritikai stengiasi ypač iškelti H. Heinės pasaul ė žiūrą ir kūrybą po 1848 m., tvirtindami, kad poetas neva atsisakęs savo revoliucinės pasaulėžiūros, kad skelbęs neapykantą komunizmui, kad sugrįžęs prie dievo ir t. t.
šiame straipsnyje iškeliami svarbiausi H. Heinės pasaulėžiūros bruožai po 1848 m. - tai jo požiūris į revoliuciją ir religiją. Remiantis detaliu H. Heinės raštų, jo laiškų bei pasikalbėjimų nagrinėjimu, prieinama išvada, kad rašytojo pasaulėžiūroje po 1848-1849 m. revoliucijos pralaimėjimo įvyko tam tikri neesminiai pakitimai: poetas pasidavė pesimistinėms nuotaikoms, nuovargiui, jis atvirai išreiškė savo nusivylimą 1848 m. revoliucijos rezultatais Europoje. Tačiau iš esmės H. Heinės pasaulėžiūra nepasikeitė. Jis nenustojo tikėjęs, kad tik revoliucijos keliu galima pakeisti visuomeninę santvarką, kad ateitis priklauso komunistams.
Nepakito iš esmės ir H. Heinės požiūris į religiją. Nors jis ieškojo tikėjime paguodos, skelbė, kad sugrįžo prie „asmeninio dievo", bet pats puikiai suprato, kad tai iliuzija, pajuokė save už dvasinę silpnybę. H. Heinė nepripažino jokios bažnyčios, netikėjo pomirtiniu gyvenimu. Savo prozoje ir poezijoje jis toliau išjuokė religinį fanatizmą. Visa tai rodo, kad jokio „atsivertimo" paskutiniais H. Heinės gyvenimo metais nebuvo.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.