Straipsnyje sugrįžtama prie Pavelo Lavrinec darbams būdingos Vilniaus teksto (VT) sąvokos ir aptariama VT raida lietuvių literatūroje. Nauji VT bruožai ryškinami Vilniaus literatūros kanono, kurį, autorės nuomone, sudaro Ričardo Gavelio, Jurgio Kunčino, Antano Ramono proza, traktuojama kaip atsakas į istorinį Vilniaus kaip Lietuvos sostinės susigrąžinimą. Keliamas klausimas, koks buvo lietuvių literatūros atsakas į svarbiausią Lietuvos naujausios istorijos įvykį – Nepriklausomybės atgavimą. Teigiama, kad tokiu atsaku tapo moterų miestas, sukurtas 21 a. moterų literatūroje – Giedros Radvilavičiūtės, Virginijos Kulvinskaitės, Eglės Frank ir kitų autorių tekstuose. Lyginant moterų miestą su 20 a. pabaigos Vilniaus kanono kūriniais, pabrėžiama, kad 21 a. rašytojoms nebūdingas Vilniaus simbolinių istorinių ir kultūrinių vietų „užkariavimas“, jos kreipia žvilgsnį į dingusį miestą, vidines erdves, kurias apibūdina ne istoriniai įvykiai, bet dabartyje gyvenama kasdienybė.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.