Teatras kyla iš ritualo. Kai iš bendro ritualinio vyksmo išsiskiria aktorius ir žiūrovas, galima kalbėti apie teatro steigtį. Teatrališkumas kaip teatro kalba pirmiausia implikuoja reginį, skirtą stebėjimui.
Dieviškosios liturgijos apmąstymuose Gogolis remiasi trimis prielaidomis: (1) liturgija – tai draminė evangelinio siužeto forma, (2) liturgijos išorinis vyksmas yra tobulos formos, kuri atskleidžia jo prasmę, (3) liturgijoje pasiekiama sielų ir jausmų vienybė. Visos šios prielaidos leidžia liturgijoje įžvelgti teatro galimybę.
Gogolio aprašoma liturgija įgyja spektaklio bruožų. Ji segmentuojama į scenas, atkuriamos dvasininkų dialogų, choro bei susirinkusiųjų maldos intonacijos. Atlikimo motyvas yra originalus Gogolio liturgijos aiškinimo bruožas.
Teksto požiūrio taškas yra išorinis liturgijos vyksmui. Pasakotojas stebi aukojimą, aptardamas abi puses – tiek ritualo veikėjus, tiek jo stebėtojus. Kartu jis yra ir mišių dalyvis, galintis iš vidaus perteikti patiriamą efektą ir jo sukeltus jausmus. Komunijos sakramento priėmimas aprašomas naudojant Aristotelio terminus, skirtus apibūdinti katarsiui – baimė ir apvalymas. Todėl galima sakyti, kad vėlyvojo Gogolio diskursas apie moralinį teatro vaidmenį buvo vainikuotas įspūdingo stačiatikių ritualo aprašymu.
Religinės ir estetinės sferų sintezė, pasireiškusi liturgijos teatralizavimu Dieviškosios liturgijos apmąstymuose, artina Gogolį prie ukrainietiško baroko tradicijos, su kuria esmiškai susiję jo pirmieji meniniai įspūdžiai. Todėl nėra atsitiktinė ir kita jo estetinių ieškojimų paralelė. Adomas Mickevičius, svarstydamas apie slavų teatro ateitį 1842–1843 metų paskaitose College du France, nurodė du sektinus pavyzdžius – senovės graikų tragediją ir viduramžių bažnyčioje susiformavusią misteriją. Gogolis, išryškindamas estetines bažnytinės erdvės bei stačiatikių ritualo galimybes, mąstė tais pačiais dydžiais.