Erkinio encefalito klinikinė išraiška ir blogos prognozės veiksniai: retrospektyvinis tyrimas

Santrauka

Įvadas. Lietuvoje sergamumas erkiniu encefalitu (EE) nuolat auga ir išlieka didžiausias visoje Europoje. Įvairialypis ligos klinikinis pasireiškimas kelia sunkumų diagnozuojant ir gydant šią infekcinę ligą. Tyrimo tikslas – apžvelgti EE klinikinį pasireiškimą ir nurodyti prognostinius nepalankios ligos baigties veiksnius.

Tiriamieji ir tyrimo metodai. Atlikta retrospektyvi pacientų, kuriems buvo diagnozuotas erkinis encefalitas ir kurie buvo gydomi Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose 2019–2021 m., ligos istorijų analizė. Vertinta: demografiniai rodikliai, ligos simptomatika, klinikinė forma, laboratoriniai rodikliai, gydymo aspektai.

Rezultatai. Išanalizuotos 607 pacientų ligos istorijos. Į galutinę analizę įtrauktos 588 pacientų ligos istorijos. Vyrai sudarė 56,97 % visų pacientų. Amžiaus mediana – 54 metai (18–86). Vidutinė hospitalizavimo trukmė buvo 9 dienos (1–50). Septyniolika pacientų (2,89 %) buvo paskiepyti nuo EE, kiti pacientai neskiepyti (401, 68,20 %) arba jų imunizacijos statusas nežinomas (170, 28,91 %). Dažniausi pacientų simptomai buvo galvos skausmas (509, 86,56 %), karščiavimas (403, 68,54 %), bendras nuovargis (400, 68,03 %) ir galvos svaigimas (394, 67,01 %). Dažniausia klinikinė EE forma buvo meningoencefalitas (387, 76,18 %), mažesnę dalį atvejų sudarė meningitas (88, 17,32 %), meningoencefalomielitas (29, 5,71 %) ir encefalitas (4, 0,79 %). Pacientai, sergantys meningoencefalomielitine EE forma, rečiau skundėsi galvos skausmu, dažniau sirgo cukriniu diabetu, jų likvore registruota didesnė neutrofilų procentinė dalis (visi p < 0,05). Šeši pacientai (1,02 %) mirė. Pastarieji pacientai buvo vyresni (71 vs. 53 m., p = 0,003), jų likvore baltymų koncentracija ir citozė buvo didesnės (atitinkamai 1,04 vs. 0,70 g/l, p = 0,01 ir 422 vs. 84 ląstelių/ml, p = 0,003), o limfocitų santykinė dalis – mažesnė (62 % prieš 81 %, p < 0,001). Vienmatė regresinė analizė parodė, kad vyresnis amžius, galvos skausmo ir bendro silpnumo nebuvimas, didesnė likvoro citozė ir neutrofilų procentinė dalis gali būti prognostiniai letalios EE ligos išeities veiksniai. Daugiamatė analizė parodė, kad nuovargio nebuvimas ir didesnė pleocitozė yra reikšmingi nepalankios baigties prognostiniai veiksniai.

Išvados. Klinikinės erkinio encefalito formos pasižymi skirtinga simptomatika ir laboratorinių tyrimų rodikliais. Erkinio encefalito simptomatika ir laboratorinių tyrimų rodikliai gali padėti prognozuoti ligos baigtį.