Istorinio vardyno tyrimai rodo, kad reikia iškelti ir susieti kultūrinius, socialinius ir politinius onimų raidos aspektus. Būtina pabrėžti, jog kalba ir ją atspindintys gyvenamųjų vietų vardai rutuliojosi tam tikroje vieningoje gyvenimo būdo sistemoje, kurią išskaidyti galima tik sąlygiškai. Išnykusios kalbos oikonimija, kaip kalbos reiškinių raida, nagrinėtina sisteminiu požiūriu. Neįmanoma nubrėžti linijos, kuri skirtų istorinį vardyną nuo tada, kai prasidėjo jo radimosi vyksmas, iki tada, kai tas vyksmas sustojo. Surinkta gausi empirinė medžiaga, daugiausiai iš rankraštinių istorijos šaltinių, rodo nesibaigiantį procesą. Negalima pasakyti tikslios datos, kada išnyko pati prūsų kalba, bet aišku, kad prūsiški gyvenamųjų vietų vardai pergyveno pačią kalbą ir buvo atsparesni vokietinimo ir lenkinimo procesams, negu iki šiol buvo manyta. Kalbiniai, socialiniai ir kultūriniai reiškiniai vyksta vienoje terpėje ir yra priklausomi vieni nuo kitų. Politika turi didelę galią pakeisti pavadinimą. Liūdnas tos galios įrodymas yra dalies buvusios Rytų Prūsijos prigimtinių vietovardžių pakeitimas rusiškais, bet kai kurie prigimtiniai vietovardžiai kartais turėjo jėgų išlikti. Į tyrimus įvesta istorinio laiko dimensija ir iškelta kaitos svarba prūsiškojo vardyno išlikimui vokietinimo ir lenkinimo procesuose. Lenkų onomastai taip pat tiria onimų ekstralingvistinį poveikį per Vokiečių ordino paveldą, nes onimai yra istorijos liudininkai ir kalbų kontaktų aplinkoje. Minėtinas kapitalinis lenkų mokslininkų darbas „Nazwy miejscowe Polski“ (lie. Lenkijos vietų vardai), kurio pateikiama dar nepateikta medžiaga kartais kelia ne vieną klausimą prūsiškojo vardyno tyrėjams. Straipsnyje aptariami įdomesni prūsiškosios oikonimijos atvejai dabartinės Lenkijos teritorijoje.