Straipsnyje analizuojami žinių valdymo (toliau ‒ ŽV) brandos modeliai. ŽV – tai metodai ir praktikos, apibrėžiančios, kaip organizacija kaupia, tvarko, pritaiko darbuotojų patirtį bei turimas žinias ir tuo dalijasi. Temos reikšmingumą lemia tai, kad žinios tampa pagrindiniu konkurencinio pranašumo šaltiniu, o spartėjant technologiniams pokyčiams, didėjant darbuotojų kaitai ir plintant nuotoliniam darbui, išauga žinių praradimo rizika. Nuolatiniai pokyčiai skatina organizacijas sistemingai kurti, kaupti, saugoti, perduoti ir taikyti žinias, vertinant šių procesų brandą. Tuo remiantis straipsnyje keliamas probleminis klausimas – kaip pasirinkti ŽV brandos modelį organizacijos ŽV brandai vertinti?
Straipsnio tikslas – išanalizuoti taikomus ŽV brandos modelius ir įvertinti jų taikymo privalumus ir trūkumus. Taikyti metodai: mokslinės literatūros analizė, lyginamoji analizė ir sisteminimas. Modeliai lyginti atsižvelgiant į brandos pakopas, CMM pagrindą, vertinamas sritis, vertinimo detalumą ir praktinio taikymo ypatumus. Analizė apėmė APQC, KMMM („Siemens“), G-KMMM, IT-CMF, KPQM ir kitus plačiai taikomus modelius. Rezultatai atskleidė, kad dauguma modelių remiasi penkių pakopų branda, tačiau skiriasi vertinamų dimensijų apimtimi ir brandos kriterijų griežtumu: CMM pagrindu sukurti modeliai detalūs ir tinkamesni didesnėms, procesais apibrėžtoms, brandžioms organizacijoms, o paprastesni modeliai naudingi greitai savianalizei atlikti mažesnėse įmonėse.
Daroma išvada, kad pasigendama universalaus modelio. Pasirinkimas turėtų būti grindžiamas organizacijos dydžiu, struktūra, strateginiais tikslais ir turimais ištekliais. ŽV brandos vertinimo modeliai veikia kaip strateginiai įrankiai, padedantys identifikuoti problemas, nustatyti tobulintinas sritis ir pagrįsti investicijas į žmones, procesus ir technologijas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.