Straipsnyje nagrinėjamos numanomo ir informuoto sutikimo koncepcijos organų donorystėje, analizuojant abiejų modelių privalumus ir trūkumus. Aptariama, kaip Lietuva galėtų įgyvendinti efektyviausią donorystės organų modelį, analizuojami teisiniai ir etiniai aspektai, taip pat galimi iššūkiai, susiję su visuomenės nuomonės formavimu ir esamų teisės aktų keitimu, naujų įstatymų ar poįstatyminių aktų kūrimu. Mokslinio straipsnio tikslas – nustatyti, ar numanomo sutikimo įvedimas Lietuvoje galėtų padidinti organų donorystės rodiklius ir ar jis atitiktų šalies teisinį bei kultūrinį kontekstą.

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.