Straipsnyje analizuojama institucinės kritikos raiška Šiuolaikinio meno centro leidiniuose, akcentuojant interviu formato išskirtinumą, tampant diskurso reguliavimo mechanizmu. Naudojant kritinės diskurso analizės metodą atskleidžiama, kaip institucija pašnekovų atranka, klausimų formulavimu ir atsakymų redagavimu konstruoja ir riboja kritinių naratyvų lauką. Tyrimas identifikuoja tris nuosekliai pasikartojančius mikrodiskursus – vertės reguliavimo, matomumo politikos ir priklausomybės bei galios struktūrų, kurie rodo kritikos kooptavimo procesus ir jos transformaciją į institucijai priimtiną refleksijos formą. Gauti tyrimo rezultatai aktualūs platesniam Lietuvos kultūros laukui, nes jie atskleidžia kultūros institucijų vaidmenį struktūruojant ir kryptingai modifikuojant kritinius diskursus.

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.