Teisė į kompensaciją ir komercinė veikla: ar galimas balansas kuriant dirbtinį intelektą?.

Santrauka

Sparčiai besivystant dirbtinio intelekto technologijoms, vis dažniau iškyla klausimas dėl autorių darbų naudojimo dirbtinio intelekto kūrimo procese teisėtumo. Straipsnyje autoriai siekia rasti pusiausvyrą tarp komercinių dirbtinio intelekto kūrėjų interesų ir autorių teisės į teisingą atlyginimą. Tyrimas apėmė dirbtinio intelekto mokymo proceso teisėtumo vertinimą, atsižvelgiant į įvairių jurisdikcijų teisės normas ir teismų praktiką.
Nustatyta, kad daugelyje valstybių dirbtinio intelekto apmokymas autorių teisių saugomais kūriniais yra teisėta praktika. Skirtingos šalys taiko nevienodus reglamentavimo modelius – vienos suteikia platesnes galimybes, kitos nustato griežtesnius apribojimus. Tačiau išryškėja disbalansas tarp dirbtinio intelekto kūrėjų siekio laisvai naudoti kūrinius ir autorių teisės į sąžiningą atlyginimą. Straipsnyje siekiama rasti būdą, kaip suderinti šias priešpriešines pozicijas. Remdamiesi koncepcija „what is worth copying is prima facie worth protecting“, autoriai siūlo alternatyvią interpretaciją – „what is worth copying is prima facie worth remunerating“ – ir pabrėžia kompensacinio mechanizmo būtinybę.
Taip pat analizuojami esami ir teoriniai, ateityje galintys būti pritaikyti, mokslininkų siūlomi kompensavimo modeliai. Įvertinus kiekvieną nustatyta, kad turėtų būti priimtas administraciniu požiūriu efektyvus ir finansiškai tvarus mechanizmas. Autoriai pateikia jų nuomone efektyviausią modelį, paremtą keliais analizuotais bei aptartais modeliais. Vis tik, prieinama išvada, kad labiausiai tikėtina, jog įsitvirtins vienkartinio kompensavimo licencijos pagrindu grindžiamas modelis. Tai lemia Europos Sąjungoje įtvirtinta opt-out galimybė tekstų ir duomenų gavybai bei vadinamasis Briuselio efektas, darantis įtaką dirbtinio intelekto reguliavimo kryptims globaliu mastu.