Tatarzy litewscy wobec władzy państwowej, od epoki wczesnonowożytnej po koniec wieku XX

Santrauka

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (toliau – LDK) teritorijoje totoriai atsirado XIV a. ir čia išliko
iki XXI a. – taigi, ilgiau nei 500 metų. Kas lėmė, kad jie išlaikė savo religiją, dalį papročių ir iš
dalies etninį tipą?
Totoriai stengėsi prisitaikyti prie principų, viešpatavusių istorinės Lietuvos žemėse. Tai buvo
taisyklės, kurias diktavo krikščioniška aplinka (jos liko beveik nepakitusios), taip pat administracinės valdžios reglamentai (jie keitėsi kelis kartus sulig šios teritorijos valstybinės priklausomybės kaita). Taigi musulmonai praktiškai nepraktikavo daugpatystės, jų išpažįstamas islamas perėmė aplinkos tikėjimų elementus, o tai švelnino konfliktus su krikščioniška aplinka. Tiesa, totoriai pažeidinėjo valdžios draudimus: vedė krikščiones, samdė krikščionis tarnus, pardavinėjo savo žemes, apdėtas privalomos karo tarnybos prievole, įsigydavo bajorų valdas, verbavo vėliavas, taip pat nuomojo prekybos muitą. Tačiau visam tam kartais labai aktyviai pritarė patys krikščionys: kandidatės į žmonas, samdomi tarnai, totorių žemes pirkę bajorai, etmonai, totorių rotmistrams suteikę leidimus verbuoti vėliavas. Taigi kaimynų krikščionių buvo palaikomi, todėl pamažu švelnėjo totorius diskriminuojančios teisės normos.
Totoriai taip pat pabrėždavo savo lojalumą tiek LDK, tiek Abiejų Tautų Respublikos valdžios
atžvilgiu: tarnavo jai ne tik kaip vertėjai ir raštininkai palaikydami ryšius su islamo pasauliu,
bet taip pat kaip kareiviai, tai buvo beveik masinis reiškinys. Žlugus Lenkijos ir Lietuvos valstybei daugelis jų taip pat liko lojalūs naujajai valdžiai. 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų metu dauguma jų liko pasyvūs, nedidelė dalis rėmė Rusijos valdžią, dar mažiau – prisijungė prie sukilėlių. Tai neturėtų stebinti, panašios proporcijos būdingos Lietuvos gubernijų gyventojams krikščionims.
XX a., kai Lenkija atgavo nepriklausomybę, jos valdžia, tolerantiškai nusiteikusi religinės ir
etninės mažumos atžvilgiu, nekėlusios jai jokių problemų, palankiai vertino jos reikalavimus.
Taigi totoriai intensyviai kūrė visuomeninio, kultūrinio ir religinio sąjūdžio struktūras. Panašiai, nors mažiau aktyvi dėl tris kartus mažesnio totorių skaičiaus, atrodė jų padėtis ir veikla tarpukario Lietuvos Respublikoje. Visai kitokia musulmonų situacija buvo SSRS – jos griežta tautinė ir religinė politika palietė ne tik baltarusius, po karo jos rezultatus pajuto lietuviai ir musulmonai. Subyrėjus SSRS išnyko ideologiniai ir administraciniai apribojimai, taikyti islamo išpažinėjams. Taigi XX a. devintajame dešimtmetyje Lenkijoje, o kiek vėliau Lietuvoje ir Baltarusijoje, susidarė sąlygos atkurti totorių visuomeninį ir religinį gyvenimą. Imta steigti jų leidinius, religines mokyklėles, pradėjo veikti uždarytos mečetės (pvz., 1991 m. Kaune), buvo suremontuotos sunykusios mečetės. Valdžia rėmė musulmonus ne tik dėl piliečių konstitucinės lygybės principo, bet ir dėl politinių priežasčių: panašiai kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą tautinių mažumų pavyzdys turėjo rodyti, kad valstybė užtikrina visų jų lygybę. Tautinių mažumų reikalavimai niekada nebuvo politinio pobūdžio. Priešingai negu „didžiosios mažumos“, „mažosios mažumos“ nesudarė jokių problemų. Jų reikalavimai paprastai buvo nesunkiai patenkinami, todėl valdžia jiems pritarė. Taigi praeityje totoriai prisitaikė prie daugumos diktuojamų taisyklių, jų garbingas elgesys (kaip ir karaimų) ne kartą buvo pavyzdys krikščionims. Be to, totoriai visada liko lojalūs valdžiai ir dažnai tai pabrėždavo. Teigiami santykiai su valdžia ir kaimynais krikščionimis lėmė daugiau kaip 500 metų palyginti ramią egzistenciją, išskyrus istorinių kataklizmų laikotarpius.