Straipsnyje nagrinėjami veiksniai, formuojantys tautinę Lietuvos karaimų savimonę: gimtoji kalba, priklausanti tiurkų kalbų Vakarų kipčiakų šeimai, istorinė atmintis, religija, bendras dvasinis ir materialusis paveldas. Kadangi Lietuvos karaimai yra etnokonfesinė bendruomenė, buvo svarbu parodyti ryšį tarp tikėjimo ir tautiškumo. Šis aspektas nagrinėjamas pirmą kartą.
Karaimų bendruomenės gyvenimą galima skirstyti į religinį ir pasaulietinį tik su tam tikromis išlygomis. Kadangi karaimų bendruomenė Lietuvoje visada buvo maža, jos religinė veikla buvo tautos ir jos tautinės kultūros egzistavimo savitas liudijimas bei garantija.
Tarpukario laikotarpiu objektyvios ir subjektyvios gyvenimo aplinkybės klostėsi taip, kad visi tautinės kultūros elementai: tikėjimas, kalba, tautinė savimonė, meninė kūryba, tradicijos ir papročiai, funkcionavo gana darniai. Tai darė didelę įtaką asmenybės formavimuisi. Gyvendama tokioje aplinkoje, ji buvo vientisa, nesusidvejinusi. Žmogui nereikėjo blaškytis ir baimintis, kad priklausydamas mažai religinei bendruomenei, saugodamas savo tautinį tapatumą ir jį aktyviai reikšdamas, jis neteks pareigų, socialinių garantijų arba sulauks oficialių visuomenės institucijų pasmerkimo. Kitaip tariant, priklausyti karaimų bendruomenei, būti karaimu nebuvo pavojinga, todėl visi karaimai, nepriklausomai nuo profesinės arba visuomeninės padėties bei karjeros, nesišalino bendruomenės reikalų ir aktyviai dalyvavo renginiuose: pamaldose, mėgėjiškuose vaidinimuose, susirinkimuose, vakarėliuose, dvasinės valdybos rinkimuose ar labdaringame baliuje.
Religija buvo tarsi tautiškumo instrumentas, laidas, per kurį žmonės jautėsi priklausantys savo tautai. Ji buvo ryški tautinės savimonės dalis, tačiau jų tautinė savimonė, veikiama XX a. pradžios Vakarų ir ypač Vidurio Europos tautinių patriotinių sąjūdžių, ilgainiui peržengė religijos ribas. Karaimų bendruomenė vis labiau jautė, kad ji yra saugotoja ir reiškėja ne tik savitos religijos, bet ir savitos tautinės kultūros, glaudžiai susijusios su etnine tiurkų kultūra. Labiausiai apsišvietusi bendruomenės dalis, pirmiausiai aukštieji dvasininkijos hierarchai, jautė ypatingą atsakomybę už tautinės kultūros išlaikymą.
Dvasininkų ir karaimų bendros pastangos laikytis protėvių tradicijų lėmė tai, kad šiandien, nors ir patyrę didelių nuostolių (asimiliacija; mažas gimstamumas; mažėjantis skaičius žmonių, mokančių gimtąją kalbą), karaimai tebegyvuoja Lietuvoje nepraradę tautinės savimonės. Stiprus tautiškumo jausmas leido jiems vėl pasijusti bendruomene, kai po Atgimimo liautasi smerkti tautinį savitumą ir patriotizmą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.
