[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje nagrinėjami pokario kino propagandos tekstai – trys filmai, 1947 m. sukurti Lietuvai, Latvijai ir Estijai kaip šių šalių politinės žiūros ir prieinamų subjekto pozicijų „treniravimo“ įrankis. Pagrindinis klausimas – kiek totalūs, rišlūs yra minėti filmai ir ką reiškia jų kuriamo tolydumo pertrūkiai naratyvinio kino ideologijos kontekste? Atsispiriant nuo Michelio Foucault aptariamos diskurso amplitudės, straipsnyje analizuojami erdviniai kompozitai – montažo figūros, konstruojančios naratyvinį tolydumą ardančias erdves. Paprastai jos laikomos kritinio santykio su dominuojančiu diskursu resursu, tačiau sovietinės ideologijos formavimosi laikotarpio (porevoliucinio Rusijoje ir pokario Baltijos šalyse) medžiaga rodo, kad kai kompozitines erdves gamina hegemonijos centras, jos arba brėžia šios utopinį matmenį, arba žymi negrėsmingą besisteigiančios hegemonijos neišbaigtumą.