Straipsnyje nagrinėjamas politikos fenomenas kaip savita praktinio patyrimo sritis, daugiausia dėmesio skiriant politikos erdvės ir politinio laiko analizei. Taip pat aptariami kiti su erdve ir laiku susiję politikos aspektai: geismas ir stoka, suinteresuotumas, veiksmas, sprendimas, nuomonė, svarstymas, trapumas ir laisvė. Politikos fenomenologija priešpriešinama Platono olos analogijoje susiklostančiam politikos vaizdiniui. Pagal šią analogiją, pamatinė žinojimo (sykiu ir politinio žinojimo) sąlyga yra sąmoninga delokalizacija – filosofo atsiribojimas nuo visų laikiškųjų veiksnių ir esamos politinės tikrovės, kuri suprantama kaip netvarių, nepatikimų „šešėlių“ kalėjimas. Straipsnyje argumentuojama, kad platoniškųjų Idėjų amžinumas ir nekintamumas negali būti pritaikytas politikai, nes ši yra esmiškai laikiška, trapi sritis. Politiką „maitina“ praeitis, istoriniai precedentai, o sykiu ir ateitis – politiniai tikslai ir vizijos. Už teorinius apibrėžimus ir abstrakcijas politikos subjektui svarbesnė istorinė nuovoka, praktinis patyrimas ir intuicija. Straipsnyje ginama mintis, jog politikos fenomenas turi savarankišką veikimo struktūrą: jam nereikia „skolintis“ nekintamų principų iš filosofų. Metafizika neturi išskirtinės prieigos prie politinio žinojimo.