Straipsnio tikslas – remiantis pagrindiniais Alvydo Jokubaičio veikalais rekonstruoti ir išanalizuoti jo politikos sampratą. Straipsnyje įrodinėjama, kad Jokubaitis glaudžiai susieja politiką su morale, oponuodamas liberaliajam politikos autonomijos projektui, kuriuo siekiama atriboti šias sritis. Politiką Jokubaitis traktuoja kaip žmogaus dvasinės prigimties realizavimosi erdvę. Ši politikos samprata, kurios branduolį sudaro moralė, leidžia jam susieti politiką su kitomis dvasinio gyvenimo sritimis, tokiomis kaip religija ir metafizika. Jas su politika jungia bendra normatyvumo (tikslų, principų, imperatyvų) sfera. Kartu jis kritikuoja tas moderniojo mąstymo kryptis, kurios politiką aiškina vien per žmogaus gamtinės, kūniškos prigimties prizmę. Šiuo atžvilgiu daugiausia kritikos susilaukia pozityvizmas ir scientizmas. Straipsnyje plėtojamas požiūris, kad būtent moralės svarbos įsisąmoninimas leidžia į nuoseklią visumą susieti skirtingus Jokubaičio samprotavimus apie politikos prigimtį ir savitumą.