Straipsnyje pristatomas profesinio perdegimo fenomenas tarp praktikuojančių psichoterapeutų – itin aktuali problema, tačiau mokslinėje literatūroje stebėtinai mažai nagrinėjama kokybiniais metodais. Įdomu, kad profesinis perdegimas tarp psichoterapeutų nemažai tyrinėtas kiekybiškai, tačiau nėra atlikta sistemingų kokybinių tyrimų ir metaanalizių, atsakančių į klausimą, kaip psichoterapeutai patiria profesinį perdegimą (Vivolo et al., 2024). Tyrimo tikslas buvo suprasti ir aprašyti psichoterapeutų profesinio perdegimo patyrimą. Tyrime dalyvavo 5 profesinį perdegimą psichoterapinės praktikos metu patyrę psichoterapeutai, kurių amžius svyravo nuo 31 iki 47 m. (M = 40). Tyrimui atlikti pasirinkta kokybinio tyrimo strategija, duomenys surinkti pusiau struktūruoto interviu būdu, o analizuoti pasitelkiant teminės analizės metodą (Braun & Clarke, 2021). Tyrimo duomenys sutampa su kai kuriais mokslinėje literatūroje rastais duomenimis apie psichoterapeutų perdegimą ir atskleidė, kad daugelis literatūroje įvardytų prevencinių priemonių praktikoje lieka laiku neįgyvendintos, o pagalbos gavimo stigma bei darbo specifikos problemos dažnai nėra atliepiamos psichoterapeutų praktiniame kontekste. Tyrime aptinkamos 4 pagrindinės psichoterapeutų profesinio perdegimo patyrimo temos: 1) palaipsninė kelionė iki perdegimo; 2) darbo kultūra, formuojanti perdegimą; 3) perdegimas ir asmenybė: buvimas daugiau nei psichoterapeutu; 4) darbo specifikos reikšmė perdegimui. Šios temos ne tik atskleidė, kaip psichoterapeutai išgyvena profesinio perdegimo fenomeną, bet ir nurodė, kad perdegimo pasireiškimui įtakos turi išoriniai veiksniai, kaip antai darbo sąlygos, kolegų palaikymas, darbo specifika, bei vidiniai veiksniai, tokie kaip psichoterapeutų asmenybė, gebėjimas brėžti ribas, asmeniniai tikslai ir standartai, asmeninių poreikių paisymas.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.