Kultūrinės tapatybės refleksija vėlyvuosiuose Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentuose (2009–2012) ir Juliano Barneso esė knygoje „Gyvenimo lygmenys“
Šiame straipsnyje lyginami du tekstai: Alfonso Nykos-Niliūno vėlyvieji dienoraščiai (2014) ir Juliano Barneso esė knyga „Gyvenimo lygmenys“ (2013). Abu rašytojai siekia perteikti asmeninius išgyvenimus, kuriems išreikšti pasitelkiami kultūros tekstai: santykis su Kitu skatina identifikuoti ir patį save, apibūdinti savo vidinį pasaulį. Tiriama, kaip kuriama atmintis, kas kultūroje vienam ir kitam rašytojui yra svarbiausia. Atsiskleidžia keletas prasminių klodų: egzistencinių klausimų kėlimas ir ieškojimas galimų atsakymų kultūroje, sąsajų su konkrečia vieta paieškos ir meno aktualizavimas. Išsiaiškinta, kad abiem autoriams kultūra, ypač klasikinė Europos, yra esminė atrama, kuri leidžia reflektuoti savo būtį. Ypač daug dėmesio skiriama prancūzų kultūrai, kurią būtų galima suvokti kaip europietiško mentaliteto etaloną. Nors abiejose knygose nurodomi skirtingi kultūros šaltiniai, vis dėlto juos sieja didžiulė pagarba žodžio menui, kaip gebančiam saugoti atmintį.