Jonas iš Lietuvos kunigaikščių, Žygimanto Senojo nesantuokinis sūnus (1499–1538) – išsilavinęs Renesanso princas, rūpestingas Vilniaus, vėliau Poznanės vyskupas, pasaulietinių valdų (Šiaulių žemės ir Janušpolio bei Kremeneco Voluinėje) valdytojas ir karo prieš tikėjimo ir tėvynės priešus veikėjas. Jis sugebėjo sukurti infrastruktūrą madingoms statyboms, prabangos reikmėms. Visų pirma jis pritraukė prie savęs ir savo dvaro globos ieškančius literatus, teologus. Jonas taip pat sugebėjo sąmoningai išnaudoti moderniausias priemones – spausdintą žodį ir simbolį, neolotyniškąją proginę poeziją savo interesams bei reklamai.