Straipsnyje keliama šventųjų atvaizdų tema Jono Karolio Chodkevičiaus gyvenime. Remiantis palyginti nedideliu rašytiniu šaltinių korpusu, atskleidžiama naujų faktų apie Chodkevičiaus santykį su šventųjų atvaizdais, jų kulto vietomis patvirtinant, kad šventųjų vaidmuo etmono gyvenime buvo svarus, o pamaldumas jiems – gyvastingas. Chodkevičiaus korespondencijoje atsispindintys meno sampratos kontūrai koreliuoja su XVII a. pradžios poleminiu diskursu apie šventųjų paveikslų naudas ir paskirtis, liudija bendrą epochos „jautrumą“ tam tikroms vizualumo raiškoms ir rūšims. XVII a. bažnytinio meno kontekstas, apimantis ir maskvietiškų ikonų importo reiškinį, leidžia suprasti anksčiau nekomentuotas arba neteisingai interpretuotas kai kurias Chodkevičiaus laiškų vietas: tyrimas atskleidžia, kad „maskvietė“ – tai ne gyvas asmuo, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet maskvietiška ikona. Tyrime taip pat aptariamos kai kurios Chodkevičiaus bažnytinės fundacijos ir dotacijos bažnyčioms, tokios kaip votyviniai gestai, jo votyvinio atvaizdo profiliai.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.