Institucinis artumas kaip strategija: Lietuvos ir Lenkijos kairiojo feminizmo išraiškų tipologija

Santrauka

 Straipsnyje pasitelkiant institucinio artumo sąvoką nagrinėjamos Lietuvos ir Lenkijos kairiųjų feminisčių veikimo strategijos ir formos. Remiantis 2022–2024 m. atliktu etnografiniu tyrimu, kuriame dalyvavo 20 aktyvisčių, siūloma trinarė tipologija, išskirianti politinį, parapolitinį ir transsocialųjį veiklos laukus. Ši tipologija leidžia analizuoti ne tik politinių galimybių struktūrų, bet ir strateginių, etinių bei ideologinių apsisprendimų reikšmę kairiojo feminizmo raiškai posocialistiniame kontekste. Straipsnyje kairysis feminizmas traktuojamas kaip decentralizuotas socialinis judėjimas, kurio dalyvės sąmoningai renkasi, kaip arti ar toli nuo institucinės politikos pozicionuoti savo veiklą, kad įgyvendintų trokštamus socialinius pokyčius. Tyrimas atskleidžia, kad moterų pasirinkimai veikti viename ar kitame lauke nėra statiški – jų veiklos trajektorijos yra dinamiškos, neretai kintančios priklausomai nuo politinio klimato, asmeninių aplinkybių ir galios santykių pokyčių. Ši tipologija leidžia atskleisti, kaip parapolitinis laukas tampa tiek tramplynu į institucinę politiką, tiek atsitraukimo erdve; kaip transsocialios praktikos kuria latentinį judėjimo potencialą; ir kaip institucinė veikla dažnai suponuoja kompromisus bei vidinį konfliktą. Lyginamoji Lietuvos ir Lenkijos analizė parodo, kad nors Lenkijos kairiosios feministės turi ilgesnę politinės institucinės raiškos tradiciją, jos taip pat susiduria su iššūkiais, būdingais sisteminiam seksizmui ir moterų diskriminacijai politiniuose ir socialiniuose judėjimuose.