Mokinių, turinčių dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą, mokymosi poreikių supratimas ir parama
Nacionalinio vaikų sveikatos tyrimo (angl. The National Survey of Children’s Health), atlikto 2011–2012 metais, rezultatai parodė, kad vienam iš dešimties mokyklinio amžiaus vaikų buvo diagnozuotas dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas, išaugęs 42 proc. nuo 2003 iki 2011 metų (Visser ir kt., 2013). Šis augimas kelia susirūpinimą, nes dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas daro neigiamą poveikį mokinio elgesiui, ypač mokyklos aplinkoje; tai savo ruožtu daro neigiamą poveikį daugeliui mokinio gyvenimo aspektų. Dažniausiai su tuo susijusios problemos yra neadaptyvi socialinė interakcija ir tarpasmeniniai santykiai (Litner, 2003; Barkley, Fischer, Smallish, Fletcher, 2004), prasti pasiekimų rezultatai ir aukštesni likimo toje pačioje klasėje bei iškritimo rodikliai, lyginant su vaikais, neturinčiais negalių (Birchwood, Daley, 2012; Barkley, 2015). Atsižvelgiant į dažnėjantį šio sutrikimo diagnozavimą ir neigiamą jo poveikį, būtina, kad mokytojai suprastų šio sutrikimo ypatumus, gydymą, intervencijas. Šio straipsnio tikslas yra suteikti mokytojams informacijos ir rekomendacijų, susijusių su vaikų ir paauglių, turinčių dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą, mokymo(si) poreikiais.