Lietuvių kalboje delinkvencijos sąvoka paplito XX a. aštuntajame dešimtmetyje, tačiau delinkvencijos konstruktas yra gana senas reiškinys. Jo atsiradimą Vakarų valstybėse lėmė visuomenės socialinė, kultūrinė ir ekonominė kaita. Daugelis tyrėjų pripažįsta, kad delinkvencijos konstruktui ypač svarbūs tokie veiksniai kaip vaikystės ir paauglystės fenomenų „atradimas“, anglų teismų praktikoje paplitusi parens patriae doktrina, reformacinis ir vaikų gelbėjimo judėjimai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir XX a. antrojoje pusėje pozityvizmu grįstų tyrimų suklestėjimas. Straipsnyje detaliai analizuojama vaikystės konstrukto kaita skirtingais istoriniais laikotarpiais, aptariamas parens patriae doktrinos vaidmuo, siekiant apsaugoti vaikų interesus, nagrinėjama prieglaudų steigimo, reformacinio ir vaikų gelbėjimo judėjimų reikšmė, užtikrinant nepilnamečių gerovę, pagrindžiama pozityvistinės psichologijos ir kriminologijos tyrimų svarba. Vaikystės fenomeno išryškinimas atskleidė, kad nepilnamečiai savo fiziniais ir psichosocialiniais ypatumais skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikai nekontroliuoja savo aplinkos ir yra pažeidžiami, todėl visiems jiems, įskaitant ir nepilnamečius iš rizikos grupių, reikalinga tinkama globa. Šią globą nuo šviečiamojo laikotarpio pradžios buvo siekiama užtikrinti parens patriae doktrina. Galiausiai, pozityvistinės psichologijos ir kriminologijos tyrimai parodė, kad asocialaus elgesio priežastys dažnai susiję su asmens psichosocialiniais raidos ypatumais, jo artimiausia aplinka, bendruomenės dezorganizacijos veiksniais ir potencialių galimybių apribojimais, todėl nepilnamečiams turi būti taikoma ribota baudžiamoji atsakomybė ir ribojamas atsakomybės amžius. Tyrimai taip pat rodo, kad reabilitacinės ir ugdomosios strategijos yra kur kas efektyvesnės už bausmių metodus. Daroma išvada, kad delinkvencijos fenomenas ir toliau kinta.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.