Liaudies dainos: erdvė ir motyvacija. Ruga, meilė, vedybos, išvykimas

Santrauka

Straipsnio pradžioje solinės dainos apibūdinamos kaip aplinkos vaizdavimo priemonė, kuri ne tik yra labai ekspresyvi, bet ir skiriasi priklausomai nuo regiono ir provincijos. Šitokio pobūdžio aplinka, pasižyminti reikšmingu, plačiu ir gausiu repertuaru, leidžia iš dalies nusakyti tiek socialinį Pietų Italijos kontekstą, tiek santykius tarp vaikinų ir merginų. Dauguma tekste minimų pavyzdžių yra variantai dainų, kurios kadaise buvo gerai žinomos visoje pietinėje Apeninų pusiasalio dalyje, Sicilijos ir Lipario salose. Viena vertus, tai liudija gyvą muzikinę apyvartą, kita vertus, padeda geriau suvokti Pietų Italijos gyventojų istoriją. Šiuo požiūriu labai pasitarnauja ir XIX a. pabaigos rašytiniai – daugiausia etnografiniai – šaltiniai; juose susitelkiama į kultūrinės ir socialinės struktūros tyrimą tose gyventojų bendruomenėse, kurios neretai būdavo laikomos primityviomis vien dėl to, kad buvo neraštingos. Šis tyrimas, nors daugeliu požiūrių dar neišsamus, turi tikslą bent kiek nušviesti dainų repertuarą, kuris jau nebevartojamas dėl didelių pokyčių žmonių tarpusavio santykiuose (ypač šeimos ir kaimynystės), kuriuos savo ruožtu nulėmė dramatiški socialiniai lūžiai. Sykiu straipsnyje išryškinama keletas esminių elementų (jie dainose kartais aiškiai įvardijami, o kartais tik probėgšmais paminimi), apibrėžiančių svarbiausias erdves, kur žmonės turėdavo galimybę susipažinti ir kur tiek vyrams, tiek moterims būdavo leidžiama imtis iniciatyvos užmezgant santykius. Galiausiai analizė atskleidžia ir tam tikrus svarbius to meto šeimos struktūros bruožus.