Mano obuolėlis toli nuriedėjo: vaikų laidotuvių raudų poetika ukrainiečių ir pietų slavų liaudies tradicijose
Straipsniai
Oksana Mykytenko
Publikuota 2020-06-02
https://doi.org/10.51554/TD.2020.28368
PDF

Reikšminiai žodžiai

laidotuvių raudos
vaikai
etnopoetika
ukrainiečių ir pietų slavų folkloras

Kaip cituoti

Mykytenko, O. (2020) “Mano obuolėlis toli nuriedėjo: vaikų laidotuvių raudų poetika ukrainiečių ir pietų slavų liaudies tradicijose”, Tautosakos darbai, 59, pp. 85–99. doi:10.51554/TD.2020.28368.

Santrauka

Ypatingą vaikų laidojimo apeigų pobūdį lemia tradicinė pernelyg ankstyvos mirties samprata, kuri atsispindi ir laidotuvių raudose. Tokie atvejai paprastai sulaukia daugiausia užuojautos ir nuoširdžiausio gailesčio – tai rodo ir labai emocingas lyrinis teksto pagrindas. Kita vertus, mirusio kūdikio ar pirmagimio gedėti nebūdavo įprasta. Mirus nekrikštytam kūdikiui, pavainikiui, pirmagimiui ar gimus negyvam kūdikiui, kurie buvo laikomi „nešvariais“, buvo siekiama pašalinti pamatinę savas – svetimas opoziciją, todėl jų palaikai būdavo laidojami arba už kapinių ribų, pavyzdžiui, už keturiasdešimties žingsnių nuo kapinių tvoros, ir be kryžiaus, arba atskiroje kapinių dalyje. Laidotuvių apeigose aiškiai matoma tendencija pakelti socialinį mirusio vaiko statusą ir amžiaus ribą (pvz., tam naudojamos įkapės). Apeiginės raudos šiuo atveju turi dvi plotmes – ne tiktai semantiniu, bet ir temų bei vartojamų poetinių priemonių požiūriu; tai atitinka bendrą apeigos pobūdį. Šiame raudų cikle bene svarbiausias atrodo mirties – vedybų motyvas. Ukrainiečių ir pietų slavų tradicijose šis motyvas aptinkamas visuose apeiginio teksto lygmenyse ir yra esminis. Gilūs jausmai ir nuoširdus lyrizmas, persmelkiantys prisiminimus, sudaro epinę raudos dalį ir lemia išskirtinį jos stilių. Būdingas raudų poetinės kalbos bruožas yra tam tikras „perteklius“, kuris pasiekiamas kuriant atitinkamus leksinius-semantinius ir stilistinius teksto modelius, palengvinančius improvizaciją paties didžiausio emocinio ir psichologinio sukrėtimo metu. Pagrindinė meninė ir poetinė priemonė, pasitelkiama vaikams skirtose raudose, yra „augalinio kodo“ leksiniai-semantiniai modeliai, įtvirtinti metaforinėse struktūrose. Poetinis teksto stilius iš esmės remiasi dviem meniniais kodais: augalų simbolika (vytimo, džiūvimo metaforos) ir paukščių (zoologine) simbolika. Metafora kuriama naudojant nominatyvinį-predikatinį ar nominatyvinį-atributinį modelius ir pridedant atitinkamą epitetą, nusakantį žalumą. Taip pat verta atkreipti dėmesį į tradicinę opoziciją tarp vyriškos ir moteriškos lyties vaikų, kuri ypač ryški pietų slavų folklore ir kuri taip pat išreiškiama leksinėmis priemonėmis. Raudų stilistika ir kompozicija yra būdingos improvizuotam apeiginiam folkloro tekstui. Išryškinus tam tikrai tradicijai būdingus poetinės struktūros elementus, galima daryti išvadą, kad laidotuvių raudų tekstai aktualina esmines universaliąsias folkloro konstantas ir jų derinius. Negana to, raudų poetikos kūrimo principai ir sandara yra giliai įsišakniję jų tekstuose, o tai suteikia pagrindą vertinti šį žanrą (taip pat ir vaikų raudų ciklą) kaip endogeninį slavų folkloro kodą.

PDF

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.

Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 > >>