Angelai ir velniai tradiciniame lietuvių pasaulėvaizdyje: tarp bendrumų ir priešybių

Anotacija

Straipsnyje nagrinėju tradiciniame lietuvių pasaulėvaizdyje skirtingai vertinamų antgamtinių būtybių – angelų ir velnių – bendrumus ir priešybes. Remdamasi sakytinės tautosakos kūriniais, apžvelgiu, kaip juose vaizduojami angelų ir velnių santykiai. Straipsnyje rūpi išsiaiškinti, kokios angelų ir velnių ypatybės tautosakoje atskleidžiamos, kai jie veikia tomis pačiomis aplinkybėmis. Daugiau dėmesio skiriu mitologinei bendros angelų ir velnių prigimties idėjai aptarti bei jų kaip žmonių palydovų veiklai pristatyti.

Iš tyrimo paaiškėja, kad tautosakoje angelų ir velnių bendrumas grįstas, visų pirma, jų pirmine angeliška prigimtimi, taip pat atliekamomis funkcijomis, kurios susijusios su veikla šalia žmogaus – lydėti pastarąjį visą jo gyvenimą bei po mirties gabenti jo sielą į anapusinį pasaulį. Vis dėlto angelų ir velnių veiksmų motyvacija skiriasi, nes jie paklūsta priešingoms pasaulį valdančioms jėgoms – Dievui arba Liuciferiui. Pasakojamojoje tautosakoje angelų ir velnių veikla didele dalimi yra susijusi su žmogumi, o jo siela tampa pagrindiniu tikslu, atspindinčiu svarbią lietuvių tradicinio pasaulėvaizdžio dalį – nenutrūkstamą kovą tarp dieviškųjų ir demoniškųjų jėgų.