Automatizacijos pažanga vėl kelia abejones teisiniuose tyrimuose dėl to, ar šalį turi saistyti automatizuotų sistemų, panaudotų sutartims sudaryti, atlikti žingsniai. Reaguojant į šias abejones straipsnyje pateikiama vadinamųjų atskyrimo teorijų kritika, remiantis šalių valios asinchroniškumo, objektyvumo ir kompiuterio kaip įrankio argumentais. Taip pat siekiama nustatyti, ar tarptautinės švelniosios teisėkūros iniciatyvose, taip pat nacionalinėje teisėkūroje formuojamas universalus ir bendras požiūris dėl automatizuotų sistemų įtakos sutartims sudaryti. UNCITRAL komisija, Europos teisės institutas, taip pat įstatymų leidėjai tiek bendrosios, tiek civilinės teisės jurisdikcijose nuosekliai stiprina principą, jog automatizuotai sudarytos sutartys turi būti pripažįstamos įpareigojančiomis, o teisiniai padariniai turi būti priskiriami automatizuotas sistemas naudojančioms šalims. Teismų nagrinėtose bylose, susijusiose su automatizuotai sudarytomis sutartimis, teisinių padarinių priskyrimo šaliai, naudojančiai automatizuotą sistemą, problema iš esmės nekyla.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.