Straipsnyje atliekama latvių vaikiško romano Mežonīgie pīrāgi: Dienvidjūras pasaka („Laukiniai pyragai: Pietų jūros pasaka“) vertimo į lietuvių kalbą atvejo analizė. Kūrinys išsiskiria gastronominių metaforų ir antropomorfizuotų maisto personažų gausa, todėl verčiant šiuos kultūriškai prisodrintus vienetus prireikė balansuoti tarp lingvistinio tikslumo ir kūrybiškos adaptacijos, kad būtų išsaugotas teksto humoras, kultūrinis kontekstas ir prieinamumas jaunesnio amžiaus skaitytojui. Analizė atskleidžia iššūkius, kilusius perteikiant kultūriškai specifinius elementus – maisto pavadinimus, personažų identiteto prieskyras ir intertekstines nuorodas – kalbų poroje, kuri, nepaisant genetinio artumo, savo kultūriniais ir semantiniais registrais skiriasi. Maisto vertimas reikalauja ne tik kalbinės adaptacijos, bet ir kultūrinės interpretacijos, todėl vertėjas priverstas nuolat balansuoti tarp „svetiminimo“ (foreignization) ir „savinimo“ (domestication) strategijų. Remiantis gastropoetikos ir imagologijos įžvalgomis, straipsnyje atskleidžiama, kaip maisto vertimas formuoja nacionalines ir kultūrines reprezentacijas (van Doorslaer 2019). Išvadose pabrėžiama, kad maistas veikia ne tik kaip naratyvinis įrankis, bet ir kaip tarpkultūrinės komunikacijos priemonė, todėl verčiant grožinę literatūrą tenka derinti kalbinį tikslumą ir kultūrinį rezonansą.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.