Vilne, Vilne Undzer Meka: miestas tarp sena ir nauja, Rytų ir Vakarų

Santrauka

Vilniui tenka išskirtinė vieta daugelio tautų mitologijoje. Ne tik lietuviai Vilnių, bet ir baltarusiai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą laikydami savu, Вiлня laiko savo istorine sostine. Lenkams Wilno yra antroji (arba alternatyvioji) Abiejų Tautų Respublikos sostinė. Žydai Vilną dažnai vadina Lietuvos Jeruzale, simboline žydų diasporos sostine. Tiek rusai, tiek vokiečiai Vilnių įsivaizduoja kaip ribą tarp Rytų ir Vakarų, nors šioms kategorijoms suteikia skirtingas reikšmes. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu išleistuose Flaviano Dobrianskio rusiškame, Paulo Weberio ir Paulo Monty vokiškuose vadovuose Vilnius aprašytas iš priešingų perspektyvų, remiantis konceptualia Rytų ir Vakarų opozicija. Rusams Vilnius buvo jų imperinės įtakos vakarinis pakraštys, o vokiečiams žymėjo rytinę europietiškosios (visų pirma – vokiškosios) civilizacijos ribą. Abiem atvejais Vilniaus kultūrinė ir etninė įvairovė laikyta trūkumu, kurį reikėjo pašalinti pasitelkiant bendrą, miesto architektūrai ir miestelėnų gyvenimui pritaikytą imperinės tvarkos modelį. Tai buvo troškimas atkurti „senąją praeitį“, kurią užgožė prieštaringos naujovės. O štai žydų modernistinės poezijos krypčiai priskiriamų poetų – hebrajiškai kūrusio Zalmano Šneuro ir jidiš kalba rašiusio Moišės Kulbako eilėraščiuose apie Vilnių, taip pat Zalmeno Šyko jidiš kalba išleistame vadove po Vilnių siekta atkurti įsivaizduojamą laiko ir erdvės vienovę, šlovinti miesto daugialypumą ir įvairovę.