Kalbant už Šulhoifą: Aiziko Meiro Diko Vilnos balsai

Santrauka

Straipsnyje aptariami trys iš Vilniaus kilusio XIX a. populiaraus moterų rašytojo Aiziko Meiro Diko kūriniai jidiš kalba: Der erster Nabor vos var in dem yor TaKPaH („Pirmieji [žydų] ėmimai į rekrūtus 1828-aisiais“, 1871), Yekele Goldshleger oder Yekele Mazltov („Jekelės aukso gysla, arba Jekelės sėkmė“, 1859), Zibn dinst meydkhn bay dem vaser rer mit zibn krig um tsu nemen vaser oyf tey („Septynios tarnaitės prie šulinio su septyniais ąsočiais vandeniui arbatai pasemti“, 1873). Pirmasis kūrinys – istorinis farsas, antrasis – šelmių satyra, trečiasis – satyrinis dialogas. Visų jų veiksmas vyksta greta Didžiosios sinagogos ir Šulhoifo, arba Sinagogų kiemo, žydiškosios Vilnos epicentre, tinkamoje vietoje norint išryškinti jos kolektyvinį balsą ir atskleisti daugialypius žydų bendruomenės trūkumus. Dikas, įkvėptas prancūzų rašytojo Eugène Sue, siekė perprasti visų žydų visuomenės sluoksnių žargoną, taigi šiame straipsnyje stengiamasi apžvelgti įvairius ir kontrastingus kalbos socialinius registrus, Diko vaizduojamus Vilnoje: vaikų ir suaugusiųjų, vyrų ir moterų, tarnų ir šeimininkų, išsilavinusiųjų ir dykinėtojų bei šarlatanų. Autoriaus parodoma, kad Dikas sukūrė naują liaudies rašytojo (folksshrayber) tipą. Jo, kaip populiaraus jidiš rašytojo, kūryba buvo susijusi ir su pasakojimais apipintu miesto kraštovaizdžiu, ir su socialinės visuomeninės santvarkos diskursu.