Ligos ir negalios mediacija: artikuliacijos sudėtingumas

Santrauka

Straipsnyje analizuojamos sergančio kūno patirtys Jono Mačiukevičiaus autobiografinėje apysakoje Laikrodžiai nesustoja (1968). Apysaka unikali tuo, kad joje iš patiriančio asmens perspektyvos aprašomos netikėtos ligos, didelio skausmo, taip pat numanomos negalios ir socialinės atskirties patirtys. Analizei pasitelkiami kūno, medicinos ir skausmo fenomenologijos tekstai, tuo būdu parodant, kad Mačiukevičiaus apysaka yra savitas grožinės literatūros kūrinys, daugelyje vietų priartėjantis prie pirminio fenomenologinio aprašymo ir todėl pasiduodantis būtent šiai metodinei prieigai. Straipsnyje daugiau dėmesio skiriama trims aspektams: pakitusio kūniškumo (drauge su juo – kūną supančios erdvės) literatūrinei raiškai; skausmo patirties aprašymui, atskleidžiančiam principinį jo medijuojamumą, taip pat ligos ir negalios patirčių santykiui su socialine aplinka. Šie trys aspektai parodo analizuojamą apysaką kaip neprarandančią aktualumo ir dabar, praėjus daugiau nei pusei šimtmečio nuo jos parašymo.