Intermedialumas, intermodalumas ir semiotika

Santrauka

Straipsnio tikslas – pristatyti vieną iš dviejų intermedialumo studijų lauką sudarančių teoretizavimo krypčių ir pagrindinio jos atstovo skandinavų tyrėjo Larso Elleströmo intermedialumo kaip intermodalumo koncepciją, jos pamatą – Charleso S. Peirceʼo ženklo sampratą, ja grindžiamos analitinės prieigos ypatumus. Kitaip nei plačiau žinoma vokiečių (Werneris Wolfas, Irina O. Rajewsky) intermedialumo studijų tradicija, šioji, itin aktyviai plėtojama pastaruoju dešimtmečiu, dar nepelnė deramo Lietuvos tyrėjų dėmesio kaip teoretizavimo būdas, konceptualizuojantis medijos ir intermedialumo sampratas. Straipsnyje aptariamas esminis prieigų skirtumas – „teorinio sąmoningumo“ laipsnis: kitaip nei tyrimų epistemos neapmąstantis Wolfas, Elleströmas artikuliuoja esmines prieigos prielaidas. Jos grindžiamos amerikiečių filosofo Peirceʼo semiozės ir ženklo samprata, kuria remiamasi formuluojant medijos kaip trijų (techninio, modalinio ir specifikuojančio) aspektų komplekso apibrėžimą ir aptariant į mediją orientuotą komunikacijos modelį. Kadangi kitaip nei Ferdinando de Saussureʼo tradicijos prancūzų (Algirdo J. Greimo mokyklos) semiotika, Peirceʼo semiotika Lietuvoje mažai žinoma ir dažnai netiksliai interpretuojama, straipsnyje aptariamos intermedialumo studijoms itin svarbios pastarosios idėjos, aiškinama Elleströmo medijos ir intermodalumo samprata ir svarstomos kritinio požiūrio į Saussureʼo tradicijos semiotiką tiriant neverbalinę komunikaciją ir intermedialumą priežastys. Siekiant parodyti dviejų prieigų skirtumus, straipsnio pabaigoje atliekama literatūros vaizdaraščio – Gyčio Norvilo išlydžių zonos –  reimiškosios semiotinės analizės revizija.