Trys Greimo estetikos

Santrauka

Algirdo Juliaus Greimo lietuviškoje literatūros ir meno kritikoje aptinkamos trys santykinai savarankiškos teorinės perspektyvos. Lietuviškojo romano problematiką Greimas svarsto išskleisdamas sociokultūrinės literatūros teorijos prielaidas, kad literatūra išreiškia visuomenės būklę ir sykiu pasiūlo jai savimonės formas; romanui keliamas uždavinys perteikti žmogaus priklausomybės sociokultūrinei terpei įtampas. Plastinių menų istorinės raidos pobūdis skatina Greimą apmąstyti kitą, meninių formų autonomijos, matmenį – meninės raiškos formų vidinio rišlumo ašį, kurią palaiko ne tiek sociokultūrinė meno terpė, kiek jo galia sučiuopti gamtinės būties formas, išreiškiančias tarpkultūriškai atpažįstamas bendražmogiškas gyvenamos tikrovės pagavas. Estetiškai paveikiausiu menu Greimas laiko poeziją – žmogaus savipatirties ir tiesosakos diskursą, išreiškiantį poeto asmenišką pasaulio viziją vienatine, jo individualaus pasaulio vidinį rišlumą palaikančia kalba, sukeliančia estetinę prasmės gimimo patirtį. Šioje trijų Greimo estetikų ekspozicijoje ryškėja lietuvių literatūros kanono kontūrai, į kurio viršūnę Greimas kelia tris poetus: Algimantą Mackų, Tomą Venclovą ir Henriką Radauską