Maištas „brandaus socializmo“ sąlygomis. Sigito Gedos atvejis

Santrauka

Straipsnio tikslas – niuansuoti lietuvių sovietologijos kalbėjimą apie rašytojų santykį su komunistiniu režimu, jo įtvirtintu socialistiniu realizmu, aptariant šią problemą ne per pasipriešinimo ir prisitaikymo opoziciją, o per konkrečias situacijas, kuriose yra ir elgiasi rašytojas. Straipsnio išeities pozicijos – Angelos Borgwardt interpretacinė politologija, kuria remiantis bandoma svarstyti, kiek laikysenos nusakymui svarbūs ne tik tiesioginiai autoriaus politiniai veiksmai, bet ir estetinės pozicijos. Straipsnio objektas – Sigito Gedos laikysena brandžiojo socializmo metais ir pačiose Sąjūdžio išvakrėse. Paprastai maištininku laikomo poeto laikysena aprašoma pasitelkiant iki šiol nežinomus Gedos laiškus ir kitas archyvalijas. Nors Geda nebuvo politinis disidentas, tačiau viešumoje ir jo kūryba, ir laikysena turėjo simbolizuoti individo nepaklusnumą sistemai. Dėl jo kūrybos nuolat virė debatai, Geda garsėjo savo tiesiu charakteriu, teisybės sakymu į akis. Be to, jis nepriklausė Komunistų partijai (kaip nemažai vyresnės kartos rašytojų), niekada viešai neatgailavo, nors viešai kritikuotas ne kartą.
Iš Gedos laiškų ir kitų archyvinių dokumentų aiškėja, kad poetas savo lojalumą režimui ir sykiu legitimumo garantijas bandė užsitikrinti asmeniniais pokalbiais ir laiškais, o ryškesnis viešas kompromisas, atrodo, tebuvo pjesė Komunarų gatvė (1977). Laiškai Lionginui Šepečiui, Alfonsui Maldoniui rodo, kad privačiai savo poziciją ir kūrinius Geda interpretuoja kaip lojalius sovietinei santvarkai ir nenusižengiančius socialistiniam realizmui. Gindamas savo poziciją Geda neretai pereidavo į puolimą ir, remdamasis ir pelnytu oficialiu statusu, ir oficialia estetikos teorija, įrodinėjo savo legitimumą.