Belaukiant tęsinio: serijiniai romanai ir pirmieji lietuviškos spaudos skaitytojai

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama XIX a. pabaigos skaitytojų ir pirmųjų lietuviškų periodinių leidinių sąveikos procesas, analizuojamas kaip bendrojo teksto – spaudos istorijos – rašymas. Jo dalimi tampa ir paskiri pirmųjų skaitytojų, pamažu tampančių „sunkios rankos raštininkais“, įgyvendinti siužetai. Skaitytojo ir teksto ryšys aiškinamas Paulio Ricoeuro ir Ritos Felski sąvokomis, įvardijančiomis skaitytojo pasaulį restruktūruojantį susidūrimą su tekstu. Spaudos draudimo epochoje balso atgavimas ir tęsinio poreikis pasirodo kaip svarbiausi skaitytojo įsirašymo į spaudos istoriją motyvai. Balso atgavimą siejame su melodramine raiška, kurios bruožus pilniau išskleidžia lenkų rašytojos Marios Rodziewiczównos romanai. Tęsinio pažadą užtikrina tekstų sklaidos būdas – jų serializacija spaudoje. Šios autorės kūryba pasirodo kaip pozityvistinių nuostatų modifikacija ir į skaitytoją nukreiptas, atpažinimo-pripažinimo logika grįstas kvietimas įsirašyti į tekstą.