Tarybinės lietuvių rašytojos autobiografijoje

Santrauka

Straipsnio analizės medžiaga pasirinktos moterų parašytos autobiografijos, publikuotos kas dešimtmetį (1957, 1967, 1977) leisto tarybinių rašytojų autobiografijų rinkinio vėlyviausiame variante Tarybinių lietuvių rašytojų auobiografijos (t. 1–2, 1989). Straipsnyje siekiama atskleisti, ką, sprendžiant iš rinkinio, rašytojos laikė tinkama pasakyti apie save visuomenei, ir ką iš to, ką jos pasakė, šiandien įmanoma spręsti apie visuomenę, jos narėms teikiamus privalumus ir trūkumus, reikalavimus, „laiko dvasią“ ir t. t. Kartu bandoma rekonstruoti ir tos visuomenės narės – tarybinės lietuvių rašytojos – kolektyvinę ir individualią tapatybę, drąsą ir baimę atsiskleisti, viešos personos ir „paprastos moters“ vaidmenų keliamas įtampas, kiek jos atsispindi autobiografijose. Tarybų Lietuvoje rašytojos dėl savo profesinės veiklos priklausė patriarchališkos ir normatyvinės visuomenės elitui, bet buvo to elito antraeilės personažės. Norėdamos būti lygiavertės, rašytojos, kaip ir rašytojai, visų pirma siekė save pristatyti kaip profesionales, tad autobiografijose dominuoja viešoji veikla. Kita vertus, autobiografija, kaip paraštinis žanras, tiko išsakyti asmeninius samprotavimus, nederėjusius prie oficialesnių tekstų. Straipsnio tikslas yra išryškinti komplikuotą asmens individualių bruožų ir gyvenamojo meto aplinkybių ryšį, atspindėtą autobiografijose. Šio laikotarpio moterų autobiografijas paranku skaityti pasitelkiant tiek moterų autobiografijų tyrimų tradicijas, tiek tarybinės visuomenės dokumentikos studijas.