Šiuolaikinė literatūros kritika: demokratizacijos iššūkiai

Santrauka

Straipsnio tikslas yra aptarti šiuolaikinės lietuvių literatūros kritikos formas bendresniame kultūrinių procesų kontekste. Dabartinė situacija, kurią vis dar linkstama apibūdinti kaip krizę, yra sąlygota ne tik nacionalinio literatūros lauko struktūros, istorinės raidos specifikos ar vietinės kultūros politikos, bet ir universalių veiksnių, tokių kaip profesionaliai literatūros kritikos veiklai apskritai būdingas episteminis, socialinis ir institucinis neapibrėžtumas bei vadinamoji kultūros demokratizacija, kurią ypač paspartino socialinių tinklų atsiradimas. Socialiniai tinklai suteikia galimybę vertinimus išsakyti visiems, išklibina nusistovėjusias kritinio vertinimo hierarchijas ir pagilina autoritetų krizę, o tai drauge su meritokratinio modelio įsigalėjimu žiniasklaidoje ir leidybos komercializacija sudaro sąlygas rastis naujiems kalbėjimo apie literatūrą būdams, arba vadinamajai neprofesionaliai literatūros kritikai. Remdamasi naujojo formalizmo teorija, aptariu pagrindines lietuviškos profesionalios ir neprofesionalios kritikos rūšis, jų galimybiškumą (affordances), numatantį kritikos kultūrinio ir socialinio panaudojimo būdus.