Janinos Degutytės poezijos socialumas

Santrauka

Janina Degutytė (1929–1990) į lietuvių literatūros istoriją yra įėjusi kaip poetė, kurios pasaulėvaizdyje vyrauja intymus asmens ir pasaulio, žmogaus ir gamtos santykis, vėlyvojoje poezijoje – asmeninės gyvenimo istorijos sąlygotas dramatizmas. Ar apie tokią asmeninę lyriką galima kalbėti kaip apie socialią, ar įmanoma joje ieškoti poetės kūrybos laiko – sovietmečio – problemų, konfliktų, vaizduotės įspaudo? Postūmiu ir tyrimo teorine atrama tapo Theodoro Adorno straipsnis „Apie lyrinę poeziją ir visuomenę“. Adorno aprašytos lyrinės poezijos socialumo prielaidos laikomos pirmuoju, abstrakčiausiu socialumo sluoksniu. Kiti du Degutytės lyrikos socialumo sluoksniai aptinkami atliekant sociokritinę analizę, lyginant oficialų sovietmečio diskursą ir poetinį tekstą, stebint, kokiais būdais poezija reaguoja į sociolektinę sovietmečio situaciją. Antruoju socialumo sluoksniu laikomi sovietinio diskurso pėdsakai eilėraštyje, trečiuoju – eilėraščio sakymo situacija, kurios pagrindas – intymus kreipimasis į kitą. Sovietmečio skaitytojo ji buvo suvokta kaip alternatyva sovietinei retorikai. Vėlyvojoje poezijoje drauge su dramatiška motinos – dukters santykio refleksija sustiprėja socialinio jautrumo tema, pastanga suteikti balsą visuomenės nebyliesiems.