Vilniaus mitas ir jo revizija Vinco Mykolaičio-Putino dienoraštyje

Santrauka

XX a. lietuviakalbio intelektualinio elito vienas žymiausių atstovų Vincas Mykolaitis-Putinas formulavo kultūrinio nacionalizmo programą ir pats buvo veikiamas tarpukario politinės retorikos: mobilizuojančio patriotizmo pakurstytas „Vilniaus klausimas“ laikytas pačios valstybės egzistavimo problema. Rašytojo 1938–1945 m. dienoraštyje svarbi vieta tenka Vilniui: euforiškai reaguota į politinį sostinės mito išsipildymą 1939 m. spalį; rūpintasi lietuvių kultūros pozicijų stiprinimu Vilniuje 1940–1944 m., nevengta geopolitinio imperializmo konotacijų svarstant apie miesto ateitį, siekta viešosios erdvės „atlietuvinimo“. Dienoraštininkas, persikėlęs į kelis dešimtmečius mitologizuotą miestą, gerai pažino Vilniaus topografiją bei kultūrinį paveldą. Jis nesijautė ateivis heterotopiškoje teritorijoje, tačiau nepasižymėjo tolerancija vietinių Vilniaus gyventojų atžvilgiu. Mykolaitis-Putinas Vilniuje stengėsi išsaugoti etnocentrinės kultūros atminties įstaigas (Lituanistikos institutą, su lietuviakalbių paveldu susijusius muziejus, archyvus), sureikšmino lietuvių dominuojamus švietimo ir kultūros centrus – reformuotą Vilniaus universitetą, Filharmoniją, Mokslų akademiją, rūpindamasis tautinio ir europinio kultūrinio naratyvo aktualizacija sovietmečiu, balansavo tarp kultūrinės rezistencijos ir prisitaikymo strategijų.