Straipsnyje nagrinėjama Henriko Nagio laikysena formuojant lietuvių egzodo žurnalo Literatūros lankai (1952–1959) estetinius prioritetus. Literatūros laukas jo vaizduotėje buvo konstruojamas kaip scena, kur vyksta „tik mūsų (ir į mus panašiųjų) drama“ (Vytautas Kavolis). Atskleidžiama poeto ir kritiko pažiūrų evoliucija: ilgainiui Nagys vis labiau tolo nuo modernistinės retorikos, skelbė, kad vertinant kūrybą jam svarbiausia – rašytojo savitumas ir ištikimybė meninei tiesai. Remiamasi XX a. 6-o dešimtmečio Nagio kritiniais tekstais, interviu, korespondencija su kolegomis.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.