Šarlatanizmas XX a. 8-o dešimtmečio latvių literatūroje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama šarlatanizmo tema dviejų latvių autorių kūriniuose – Margerio Zarinio romane Netikras Faustas (1973) ir Miervaldžio Birzės pjesėje Bišentropo balzamas (1970). Sovietų režimas propagavo progresyvizmą, racionalizmą ir ateizmą, todėl tos epochos požiūrį į šarlatanizmą galima apibūdinti kaip paniekinamą. Tai laikyta nelegalia veikla. Šarlatanizmo tema aptariamiems kūriniams teikė įtaigumo ir žaismingumo, o režimas pasinaudojo šiais kūriniais iškeldamas reikšmingus sovietų pasiekimus medicinoje. Taikstymasis su šia abejotina praktika atvėrė atotrūkį tarp ideologinių lozungų ir realybės; vadinamojo sovietinio dvasingumo fenomenas SSRS simbolizavo kur kas reikšmingesnį poslinkį – ilgainiui nustota slopinti religinių bendruomenių veiklą ir pradėta ieškoti naujų dvasingumo apraiškų. Birzę ir Zarinį domina mistika, okultizmas ir moksliškai nepaaiškinami reiškiniai, jie laviruoja tarp kelių kultūrinių ir kalbos sluoksnių, folkloro motyvų. Aptariami šių autorių kūriniai vertinami kaip atskiri platesnės (sykiu ir epizodinės) šarlatanizmo temos pavyzdžiai Latvijos literatūroje, žymintys ir rašytojų literatūrinės kūrybos kulminaciją, ypač Zarinio atveju.

Raktažodžiai: latvių literatūra sovietmečiu, šarlatanizmas, apgaulė, Margeris Zarinis, Miervaldis Birzė.