Rašytojų kuriamas istorinės atminties paveikslas: Saulės mūšis latvių literatūroje

Anotacija

Atsižvelgiant į atminties studijų ir literatūrinės imagologijos siūlomas metodologines išeities pozicijas, straipsnyje analizuojama, koks 1236 m. rugsėjo 22 d. įvykusio Saulės mūšio atminties paveikslas kuriamas latvių rašytojų grožinės literatūros kūriniuose ir kokią vietą tame paveiksle užima lietuviai. Analizuojami XX a. 2–4 dešimtmečiais parašyti tekstai, kurių daugelį įkvėpė 1936 m. minėtos mūšio 700-osios metinės. Tai eilėraščiai, poemos, romanai, kitų literatūros žanrų kūriniai, kuriuos parašė Vilis Plūduonis (Vilis Plūdons, tikr. Vilis Lejnieks, 1874–1940), Karlis Fimberis (Kārlis Fimbers, 1898–1970), Richardas Ėrglis (Rihards Ērglis, 1881–1950), Janis Akurateris (Jānis Akuraters, 1876–1937), Atis Keninis (Atis Ķeniņš, 1874–1961) ir kiti autoriai.

Latvių rašytojai siekė: 1) neadekvačiai sureikšminti savo tėvynainių (žiemgalių) vaidmenį mūšyje, neatsižvelgdami į objektyvius istorinius duomenis, 2) per mūšio temą išreikšti baltų bendrumo ir vienybės idėją. Pirmasis siekinys buvo stipresnis. Lietuvių paveikslas analizuojamuose kūriniuose palyginti blankus, meniškai neišraiškingas, be to, istoriškai netikslus (pvz., legendinė kunigaikščio Ringaudo asmenybė sistemingai vaizduojama kaip istorinė).