Straipsnyje analizuojamas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio intertekstas XX a. II pusės lietuvių poezijoje, dėmesį telkiant į literatūros modernėjimo procesus sovietmečiu ir keliant klausimą, ar didelis poetų susidomėjimas menininko veiklos fenomenu galėjo prie jų prisidėti. Tyrimo objektu pasirinkti poetiniai tekstai, kuriuose Čiurlionio kūryba aktualizuojama kaip intermedialus reiškinys, įtraukiantis nuorodas į paveikslus, Čiurlionio egodokumentiką, muzikos kompozicijos arba bendrai suvokiamus menų sąveikos principus. Remiantis proginėse antologijose (Saulėtos vizijos, Žvaigždynų sonatos) skelbtais tekstais, straipsnyje plačiau aptariamos dvi dominuojančios Čiurlionio meninių idėjų interpretavimo linkmės: ideologinis paveikslų motyvų embleminimas ir meninės paveikslų interpretacijos, pasižyminčios skirtingu dramatinimo ir autorefleksijos laipsniu. Tyrimas atskleidžia, kad sovietmečio politinis kontekstas veikė interpretacijų turinį – stereotipiją ir romantinę Čiurlionio, kaip kultūros figūros, traktuotę. Kita vertus, ekfrazės interpretacija leidžia patvirtinti, kad menininko alegoriška kūryba sudarė palankias prielaidas plėtoti daugiaprasmiškumą ir skatino tiek kultūriškai kontekstualias, tiek subjektyvesnes temų interpretacijas poezijoje.

Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.