Lietuvių literatūros istorijoje modernizmas daugiausia susietas su fin de siècle neoromantizmo, simbolizmo ir avangardo kryptimis. Svetimiausia lietuvių modernistams buvo dekadento etiketė, nors modernizmą negatyviai vertinę kritikai jo terminą vartojo dažniausiai ir įteisino labiausiai. Tik Broniaus Krivicko (1919–1952) darbe „Jono Aleksandriškio-Aisčio idėjų pasaulis“ (1943), remiantis akademiniais ir estiniais argumentais (Eckarto von Sydowo Die Kultur der Dekadanz, 1921), europietiškiausio Lietuvos modernisto Jono Aisčio (1904–1973) poezija ir ją publikavęs žurnalas Pjūvis buvo priskirta dekadentiško meno sričiai. Paradoksalu, tačiau istoriškai turime pripažinti, kad Lietuvoje dekadanso dvasia ryškiausiai blykstelėjo savaip ir savo laiku – prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu – kaip niūri individo, jo tautos ir Europos žlugimo pranašystė, kuomet rašytojui atrodė, jog individas yra per silpnas įveikti nepakeliamai sunkų istorinį laiką. Aisčio poezijoje paryškintas dekadanso aspektas ir jo ryšys su patriotizmu ne tik leidžia šiame straipsnyje plačiau aptarti jo poezijos paradoksalumą, jau gvildentą lietuvių literatūros kritikoje, bet ir parodyti, kokia savita gali būti kosmopolitinio dekadentizmo transformacija atskirose nacionalinėse literatūrose.

Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.