Straipsnyje nagrinėjama, ar Paulo Freire kritinė pedagogika, kurią jis apibrėžia kaip humanizaciją, gali būti ekopedagogika, ir ar ekopedagogika yra humanizacija. Iškėlus Freire kritinės pedagogikos aktualumo klausimą, nagrinėjama, ar ši koncepcija atliepia tokius šiuolaikinius klausimus, kaip antai žmogaus santykis su planeta, ar modernistiškai prioritetizuoja žmogaus kaip laisvo veikėjo poziciją prieš aplinką, – tam pasitelkiamas Paulo Freire ir Zygmunto Baumano dehumanizacijos ir humanizacijos apimamų reiškinių koncepcijų palyginimas. Apžvelgiant šių mąstytojų dehumanizacijos socialinę kritiką, prieinama prie išvados, kad ekopedagogika yra humanizacija Freire kritinės pedagogikos reikšme, o Baumano teorija gali pasitarnauti Freire kritinės pedagogikos šiuolaikiniam atradimui iš naujo.