Straipsnyje konceptualiai pagrindžiamas Adorno negatyviosios dialektikos keliamo radikalaus pasipriešinimo totalumui suderinamumas su šiuolaikiniais aplinkos klausimais, siekiant simbiotiškesnio požiūrio į edukaciją šiuolaikinių krizių kontekste. Atspirties tašku čia tampa antrinės gamtos sąvoka, kurios svarba išryškinama remiantis jos tradicija dialektinėje vokiečių filosofijoje ir Adorno pabrėžiamu netapatumu, kaip esmine kritikos sąlyga, bei subjektyvumu ir to, kas suprantama kaip gamta ir istorija, jungtimi.
Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo 4.0 viešąja licencija.