Katalikiškų pamaldų lituanizavimas Vandžiogalos parapijoje 1918–1940 metais

Santrauka

Lietuvos Respublikoje 1918–1940 metais lietuvių politinis elitas siekė lietuvių kalbos dominavimo visose viešojo gyvenimo srityse – tarp jų ir bažnyčiose. Pasitaikydavo ir konfliktų dėl kalbos vartojimo katalikų bažnyčiose pamaldų metu – etniniu požiūriu mišriose parapijose ginčytasi dėl to, kokia kalba turi dominuoti per pamaldas. Katalikų parapijose ginčytasi dėl lietuvių ir lenkų kalbų vartojimo pamaldose. Straipsnyje nagrinėjamas konfliktas dėl lenkų ir lietuvių kalbų vartojimo pamaldų metu Vandžiogalos katalikų parapinėje Švč. Trejybės bažnyčioje 1918–1940 metais, kurios bendruomenėje absoliučiai dominavo lenkiškai kalbantys tikintieji. Teigiama, kad siekis lituanizuoti pamaldas Vandžiogalos parapijoje, kur dauguma parapijiečių vartojo lenkų kalbą, buvo vietos valsčiuje susiformavusio etniškai lietuviško vietos elito iniciatyva. Jis, veikdamas iš nacionalistinių paskatų ir ignoruodamas parapijos tikinčiųjų etninę sudėtį, siekė lenkų kalbą pašalinti iš pamaldų parapijos bažnyčioje ir užtikrinti lietuvių kalbos dominavimą. Tai tapo konflikto parapijoje tarp lenkų ir lietuvių tikinčiųjų priežastimi. Politinis režimas tiesiogiai į konflikto sprendimą nesikišo. Bažnyčia ir dvasininkija iš esmės palaikė siekį lituanizuoti pamaldas parapijos bažnyčioje. Visus lituanizavimo kurso šalininkus vienijo požiūris į lenkiškai kalbančius parapijos gyventojus – pastarieji laikyti ne lenkais, bet lenkiškai kalbančiais lietuviais, kurių protėviai buvo sulenkinti, todėl reali etninė parapijos gyventojų sudėtis buvo ignoruojama ir buvo pateisinamas siekis juos „atlietuvinti“.