“Barbariški” romėniškųjų provincijų segių su “buoželėmis” pamėgdžiojimai Baltijos regione C1-D1 perioduose
Straipsnyje analizuojamos romėniškųjų provincijų segių su “aguoninėmis” galvutėmis (segės ZK) įvijos gale ištakos ir formavimosi etapai. IV a. po Kr. tokios segės tapo Romos legionierių atributu.
Straipsnyje skelbiami nauji kapų kompleksai iš pietryčių Pabaltijo tautų kraustymosi epochos pradžios liudija, kad antikos laikotarpio pabaigoje Gintaro krante gyvenę germanai aktyviai kopijavo romėniškųjų IV a. pab. ZK segių detales ir konstrukcijos principus. Tai “terminus post quem”, nuo kurio istorinėje Prūsų žemėje atsiranda segės su briaunotomis buoželėmis. Jų specifinis išskirtinumas - zigzagiškas briaunų išdėstymas rutulio pavidalo buoželėse. Segėse ZK briaunotų buoželių skrituliai datuojami D1 faze. Tai leidžia manyti, kad žvaigždinės segės su tokiomis galvutėmis “buoželėmis” - atsirado jau būtent tuo metu. Kaip buvo minėta anksčiau, Sternfußfibeln tipo segės formavosi Hajllibo mikroregione ir Semboje dėl tiesioginės vakarų germanų įtakos. Kiek labiau į rytus C3 fazėje (apie 300-350 m. po Kr.) buvo naudojamos segės su skydelinėmis aikštelėmis kojelės gale ir lankelio centre, taip pat prūsiškųjų žvaigždinių segių prototipai. Šios segės yra vienas iš įvairių germanų genčių, Jordano pavadintų vidivarijų etnonimu, veiklos materialiųjų rodiklių. Jie hunų epochoje suformavo tam tikrą “barbarišką karalystę” Vyslos žemupyje, kurio centras buvo Hajllibo mikroregione. Pasak Vulfstano, teritorija, sąlyginai sutampanti su didžiąja vidivarijų senienų išplitimo arealo dalimi, vadinama Witlandu. Veikiausiai tai ir yra išlikęs tautos atmintyje iki IX a. Vidjo - Vaidevučio “karalystės” vardas. Anksčiau mes jau buvome pateikę hipotezę apie anglosaksiškas vidivarijų etnokultūrinės grupės, katalizavusios prūsų kultūros susidarymą, šaknis. Dalis segių, pamėgdžiojančių seges ZK, požymių, kaip jau rašyta, iš tikrųjų susijusios su saksų (arba jų tiesioginių pirmtakų - fryzų) arealu ankstyviausiame tautų kraustymosi laikotarpio etape. Tiesa, šių požymių atsiradimas Gintaro krašto kapinynų medžiagoje atitinka fazę D2. Tokiu būdu atsiranda dvi versijos: arba autochtonų - vidivarijų materialinės kultūros požymiai pietryčių Pabaltijyje formuojasi dar IV a., gerokai anksčiau iki sugrįžtant hunų karų veteranams, kurie sudarė vidivarijų bendruomenės pagrindą, arba ši bendruomenė formuojasi Radagaiso epochoje ir jau iš Vyslos deltos ir Sambijos patraukia į pietus plėšti Imperijos su Atilos vėliavomis. Antrasis vidivarijų variantas atrodo logiškesnis, nes paaiškina, kodėl post-Nedao epochoje jie neišsiskirstė po savo protėvių žemes, o liko Baltijoje.